.png)
Užmerk akis, kad mintimis galėtum nukeliauti ten, kur jos laisvos nuo draudimų ir pačių statomų sienų, kur tave šildo pajūrio vėjas, švelniai glostantis ilgesio išvargintus skruostus, kur galėtum būti laisvas nuo minčių ir tiesiog jausti tikrąjį save.
Užmerk akis, kad laikas sustotų, kad tylos skydas subyrėtų kaip stiklas, o širdies dūžiai, tarsi neklusnūs, taptų švelniu mano lūpų šnabždesiu, ištirpdančiu visas abejones laiko tėkmėje. Leisk sau įsileisti palengvėjimą ir pasitikėjimą.
Užmerk akis, kad pajustum mano svajones, kurios įgijusios sparnus skrieja gyvenimo vingiais. Užsimerk, kad galėtum apčiuopti mano naikinamas ribas, kurios kliudo judėti į priekį, kad suprastum, kaip aš išvarau praeitį, dar neįsileidžiu ateities, o tiesiog stoviu dabartyje.
Užmerk akis, ir aš ateisiu…
Ateisiu į tavo mintis, kuriose nebebus abejonių, nebebus baimės dėl staiga iškilusių jausmų ar dėl netikėtai ištartų žodžių: „Tu man reikalinga.“
Eik ten, kur aš tau reikalinga… Eik ir lauk manęs.
Užmerk akis, ir aš ateisiu, kad parodyčiau tau tai, ką matau aš.
Tiktai užmerk akis...
...O aš einu... Einu smėlėtu kopų taku, apsupta balto šilko skraistės, einu link tavęs. Einu ten, kur tu lauki, kur tave glosto švelnios jūros bangos. Ten, kur tavo žvilgsnis seka plaukiančio laivo artumą, o tavo lengva laikysena išduoda sielos ramybę. Ji – be skausmo, be abejonių, be baimių, be praeities, be ateities, tik su dabartimi.
Einu link tavęs lyg plaukianti mintis. Žinau, kad girdi mano lėtus žingsnius, bet delsi atsigręžti, norėdamas kuo ilgiau jausti malonų jausmų plazdėjimą krūtinėje.
Priartėju. Sustoju už tavo nugaros taip arti, kad net galėtum gerti mano artumą. Žinau, jog esi ištroškęs šilumos, pavargęs nuo begalinio mąstymo, nuo noro būti ten ir čia vienu metu. Žinau, kad norėtum lėkti kaip benamis šuo laisvės keliu, ieškodamas šilumos ir paguodos ten, kur nėra taisyklių, kur nėra ribų, kur tik dabartis. Aš tai žinau...
Todėl dar neatmerk akių – tai tik pradžia, matyk toliau tai, ką matau aš.
...Stoviu taip arti, kad jaučiu tavo vos juntamą drebėjimą. Viena ranka lengvai paliečiu petį, o kita, per plonus balto lino marškinius, švelniai glostau tavo nugaros išlinkimus.
Tu vis dar delsi ir žvelgi į jūros tolį, nenorėdamas parodyti akyse susikaupusį palengvėjimą dėl to, kad aš jau čia. Nenori parodyti ir jausmų audros, siaučiančios tavo pavargusių minčių raizginyje.
Žvelgi į ramias jūros bangas ir nenori prisiminti to, kas buvo vakar. Nenori žinoti, kas bus rytoj. Nori būti čia, dabar, šiandien.
O aš?
Aš priglaudžiu savo degantį skruostą prie tavo šiluma spinduliuojančių pečių. Ramu ir gera. Tavo kūnas lengvai virpteli, o gilus begarsis atodūsis trumpam sutrikdo kvėpavimą.
Žinau, ką tą minutę mąstai – juk pagaliau jauti tai, ką tiek kartų įsivaizdavai, – mano kūno prisilietimą, kuris dabar yra apčiuopiamas.
O kas toliau?..
Ne, dar ne dabar, dar neatmerk akių! Matyk toliau tai, ką matau aš.
...Palengva atsisuki. Tave išduoda smalsūs judesiai – tokia išsvajota, laukta, pažįstama ir tuo pačiu visiškai nauja. Bandai rasti drąsos pažvelgti į vizijos tikrovę – mano akių gilumą. Bandai surasti tai, ko taip ilgai ieškojai – šilumos, supratimo, jaudinančios tikrovės ir nesibaigiančios dabarties. „Ji čia!“ – tavo nustebęs žvilgsnis išduoda, kad nesitikėjai pamatyti to, ką matai.
Kiekvienas tavo blakstienų virptelėjimas atskleidžia, kaip tave jaudina mano tikras žvilgsnis, tikras artumas, tikra šiluma. Tau nereikia žodžių, nereikia balso, nereikia netgi tikrovės, nes tu matai tai, ką norėjai matyti – mano žvilgsnį; jauti tai, ką norėjai jausti – mano rankų šilumą; girdi tai, ką norėjai girdėti – mano lūpų tylėjimą.
Dar ne, dar neatmerk akių ir toliau matyk tai, ką matau aš dabar.
...Žvelgi man į akis ir skaitai, skaitai kiekvieną mano nebylų žodį, skaitai mano mintis, norus ir jų laukimą. Perbrauki ranka per mano plaukus, kuriuos nepaklusniai blaško pajūrio vėjas, palieti mano lūpas nykščiu...
Atsidūsti – nenori, kad ši akimirka pasibaigtų. Nori tik artumos, nori tik apkabinti, todėl apsikabini mano pečius ir priglundi skruostu prie mano veido.
Du žmonės apsikabina. Kas tai?
Ar tai neišsipildę troškimai?
Ar tai išgalvotos svajos ir nepatirti jausmai?
O gal tai širdies troškimas – be skausmo, be apgaulių, be jokių aštrių žodžių? Tiesiog paprastas noras jausti begalinį artumą ir būti dabartyje.
O gal tai patys paprasčiausi jausmai, kurių iki šiol nesugebėjome patirti, kurie iš tiesų yra duoti kiekvienam, bet reikia juos tiesiog priimti? Patraukus visus draudimus ir barjerus, leistis į ten, kur nėra baimių dėl ateities, kur nėra abejonių dėl praeities – tik dabartis. Ten, kur žinai, kad turi kažką ypatingo ir brangaus, kur niekada daugiau nenorėtum pasakyti „Sudie“.
Ar vis dar nori atmerkti akis?
O gal visgi nori matyti tai, ką matau aš?
Comments