top of page

Nuo nieko link visko

Writer's picture: Deivina OrchidėDeivina Orchidė

Atnaujinta: 2022-04-03

Novelė, kuri buvo sukurta pavasario rašymo kursuose.


Moteris graži
Canva

Durų skambutis.

Pakėliau galvą ir stebėjau kaip elgsis Elena? Ji atsiduso, papurtė ryškiai kaštoninius plaukus ir nuėjo link koridoriaus, tačiau tarpduryje sustojo.

– Neteisk, man tiesiog taip geriau, – sušnibždėjo, pasukusi pusiau galvą.

Tylėjau, žinojau, nieko negalėjau pakeisti – mano mergaitė darys ką norėjo daryti. Bet tik ar tikrai to norėjo?

Jos lėta eisena aiškiai rodė – tempia laiką. Tačiau iki laukųjų durų kelias neilgas – ne kažin kiek tą laiką pratempsi. O aš kaip kokia asmens sergėtoja murkdama nutipenau paskui.

– Ko seki? Bėk iš čia, – mostelėjo ranka, norėdama mane nubaidyti, tačiau stovėjau ir net nemaniau trauktis.

– Na ir stovėk jei taip nori, – suprato, nieko neišieš niekur nepasitrauksiu, būsiu jos gyvenimo liudininkė.



Manau, Elena ir net aš pati nepamename, kada atsiradau jos gyvenime? Gal tada, kai ji buvo paauglė? Ne, ne tada... O kada tuomet? A! Prisiminiau. Tada, kai Elena pyko ant viso pasaulio, jog atėmė patį brangiausia žmogų – mamą. Mano mergaitė buvo vos aštuoniolikos. Vilkdama koją už kojos rudeniniais lapais apkritusiu alėjos keliuku, kuriuo tipenau ir aš – prieš gerą mėnesį gimusi, pasimetusi, mažutė katytė. Mano pilkas kailis buvo pasišiaušęs ir neblizgus. O ant ūsų, kaip kokiame inkubatoriuje laukė eilės gimti vienas prie kito prilipę blusų kiaušinėliai, kurios vos išsiritusios, peršokdavo į kailį ir linksmindavosi, gerdamos kraują su senbuvėmis.

Tąkart Elena, parnešusi namo išmaudė, kažkokio nuodo, užpylė ant kaklo kažkokio nuodo, ropojantiems gyviams, paglostė ir, žiūrėdama tarp kojų, bandė suprasti kokia mano lytis.

– Hm, – pakreipė galvą ir, prisėdusi prie kompiuterio, pradėjo naršyti internete kaip atrodo patinas, o kaip patelė?

– Būsi Kasparas, – tėškė.

„Koks aš tau Kasparas?!“ – norėjau suklykti, bet išėjo tik sumurkti ir tai nuskambėjo kaip sutikimas.

Prasiskėčiau ir pažvelgiau sau į tarpukojį. Savo nuostabai, pamačiau tai, ko nesitikėjau – įrodymą, kad Elena buvo teisi. Užverčiau akis į dangų, norėdama pasikalbėti su tuo kas rūšiuoja mūsų sielas. „Tu ką, visai?..“ – jei būčiau galėjusi, būčiau pasuksi pirštą prie smilkinio.



Elenai nepavykus manęs nubaidyti, kiek piktokai nužvelgė ir, norėdama parodyti, kad jai ne motais ką galvoju, prasisegė baltos palaidinės pirmąsias sagas. Raudona liemenėlė, kuri gražiai apvalino ir taip dailias krūtis, per drąsiai kyšojo suteikdama iškirptei seksualumo. Ne, ne kiek seksualumo, kiek aistringo patrauklumo. Patempė šiek tiek žemyn odinį sijoną ir įšoko į aukštakulnius raudonus batelius. Sekiau Elenos elegantiškas manieras, grožį ir stebėjausi, kaip būdama tokia žavinga neturėjo veido? Jis – negyvas, tik dirbtinai plati šypsena.

– Sveiki, pone, – pasisveikino, pravėrusi duris, ir įleido gerokai už ją žemesnį, liesą, pražilusį senį.

Šis merginą nužvelgė gašliu žvilgsniu, apsilaižė ir akimis įkrito į krūtis, kurios pūpsojo beveik ties jo nosimi. Matyt, tas kriošena nieko daugiau nenorėjo tik kaip greičiau nuplėšti nuo mano mergaitės drabužius, maigyti jos jauną ir liekną kūną. Mano kailis net pasišiaušė, kaip pasidarė šlykštu.

Elena pravėrė miegamojo duris. Senis vos ne šuoliais pasileido į kambarį ir su visais rūbais įkrito į lovą.

– Na, brangioji, pradėk nusirenginėti, – ir vėl apsilaižė.

Norėjau prasprukti paskui Eleną, bet ji užtrenkė duris palei nosį. Sugrįžau į kambarį ir suleidau nagus į ruda oda trauktą krėslą. Pykau, nenorėjau, kad mano mergaitė būtų tuo kuo yra. Žinojau, ji gali būti kitokia! Taciau ar ji būtų klausiusi? Ar būtų išgirdusi, jei būčiau pasakiusi ką galvoju? Labai norėjau tikėti, kad viduje ji vis dar ta pati Elena – linksma, visuomet besišypsanti ir kas svarbiausia su veidu, su gyvu žvilgsniu. Ji buvo tokia iki tol, kol sutiko tą savo išrinktąjį (oi, kaip norėčiau pasakyti „išrinktąjį kvailį“).



Viskas prasidėjo nuo tos minutės, kai stovėdama prie metrikacijos rūmų salės, Elena gręžė kiaurai raudonmedžio duris, kurioms prasivėrus ji turėjo įpareigoti tapti antra puse. Elena norėjo apsisukti ir bėgti, bet nepabėgo – tikėjo, kad iš vakaro aršus barnis su vos liežuvį apverčiančiu mylimuoju (aš jį pavadinčiau „kvailiu“) tai – vienintelis kartas, kad daugiau tai nepasikartos. Juk vos išaušus rytui sužadėtinis puolė ant kelių, prašydamas atleidimo. Ir būsimoji nuotaka atleido, nes tikėjo, kad būsimasis vyras gali padaryti ją laiminga.

Kažkada Elena susapnavo sapną, kuris persekiojo vos ne visą gyvenimą: ji stovi prie didelio namo, šalia du mažyčiai berniukai ir vyras be veido, žoliapjove pjaunąs sodriai žalią vasaros žolę. Atrodė nieko ypatingo, bet sapne išgyventas saldus jausmas sekiojo įsikabinęs į nugarą ir nulėmė jos gyvenimo istoriją. Todėl Elena ir nepabėgo, tikėjo, kad jis (tas kvailys) yra vyras be veido, kuris leis pasijusti kaip sapne.

O ką aš? Tą kartą negalėjau žiūrėti kaip mano mergaitė jam atleidžia, o katiniška prigimtis (ačiū tam, kuris skirsto sielas) įveikė ir išėjau, ne kiek pykdama ant Elenos, kiek tingėdama kažką pakeisti. O juk reikėjo pasilikti. Gal tuomet Elena būtų apsigalvojusi, pabėgusi ir net neprisiartinusi prie metrikacijos rūmų! Todėl prisiekiau sau, kad išpirksiu kaltę ir visuomet būsiu šalia. Visuomet! Tuomet dar pati nežinojau, kad taip ir bus – būsiu šalia, netgi tada, kai fiziškai nebus įmanoma. Todėl mačiau ko akys negali regėti, ką gali matyti tik siela.



Mačiau, kai Elena nusirengė ir, atvėrusi dušo kabinos duris, ilgai žiūrėjo kaip bėga vanduo. Ji bijojo judėti, kaustė skausmas. Tačiau ne kūną ir ne prakirstą lūpą skaudėjo, skaudėjo sudraskytą sielą. Ir kai pagaliau įžengė, kur tekėjo vos šiltas vanduo, ji susmuko ir atvertusi galvą norėjo išklykti, kas skaudėjo, bet nieko neišgirdau – ji riaumojo savyje lyg išdidus sužeistas žvėris. Po maudynių šlapia galva nuėjo į namo galinį kiemą ir įkrito į metalinę sodo kėdę. Jei būtų turėjusi cigarečių ir mokėjusi rūkyti būtų užsirūkiusi, bet deja – nei ji mokėjo, nei jų turėjo. Norėjo verkti ir tai nesisekė, o gerklę gniaužiančio gumulo negalėjo nei išspjauti, nei nuryti. Elena atsainiai paėmė nuo stiklinio stalo gulėjusią ryte skaitytą knygą ir atvertė ten, kur įdėjo skirtuką. „Ačiū dievui, – pagalvojau, – nors kiek atsikvėps ir nebegalvos kas ką tik įvyko?“

O ar aš mačiau kas įvyko? O, taip!


Mačiau, kai prieš tris mėnesius Elena prisėdo prie manęs.

– Žinai, Kasparai, – pradėjo pasakoti, glostydama mano galvą, – šiandieną nusipirkau vaistinėje vieną daikčiuką ir supratau, kad esu pati laimingiausia pasaulyje. Žiūrėk, – ir prieš akis pakišo nėštumo testą.

Suraukiau nosį pajutusi šlapimo kvapą, bet vis vien išsišiepiau, nes dvi raudonos juostelės rodė, Elena laukiasi. Jau žinojau, kad nepasigirs vyrui (tam kvailiui), kad į jų gyvenimą pasibels naujas žmogutis – laime norėjo džiaugtis viena iki tol kol galės. Tačiau puikiai žinojau, kad tai klaida, jis (tas kvailys) to nesupras. Taip ir atsitiko – po trijų mėnesių pranešusi džiugią naujieną, vyras (oi ne, tikrai ne vyras, tik kvailys) iškošė per dantis:

– Kieno tas benkartas?

Mačiau kaip mano mergaitės akys suapvalėjo nuo kvailo klausimo. Nieko neatsakiusi pasisuko eiti, kai jis griebė Eleną už plaukų ir vožtelėjo kumščiu per veidą.

– Dink iš čia, prostitute, – užbaubė.

Tačiau Elena nedingo, o nuplovusi kraują sėdėjo kieme. Tą kartą keikiau visus galinguosius, kad mano siela neperėjo į kokio aršaus rotveilerio kūną, būčiau bent jau įkandusi tam kvailiui. O ką galėjo padaryti tas minkštas katinas, kuriame pastrigau? Nieko! Tik vaikščioti paskui Eleną, glaustytis prie kojų ir stebėti jos gyvenimą.

Tąkart Elena paėmusi knygą neskaitė, o žiūrėjo įbedusi akis į žemę, skirtuko kampuku badydama sau per pirštą. Staiga numetė skirtuką į rasoje paskendusią žolę ir palinko į priekį, lyg norėdama stotis, bet nesistojo. Iškvėpė, įkvėpė ir vėl iškvėpė, ir vėl įkvėpė, kol kvėpavimas pavirto į traukinio sirenos garsą. Staiga pašoko, pagriebė didžiulį peilį ir nubėgusi į virtuvę smogė vyrui į pilvą.

– Tu daugiau niekada niekam nebekenksi, – sušuko ir dar giliau stumtelėjo aštrią geležtę.

Po to nusišypsojo, ištraukė peilį ir padėjo ant stalo ir žiūrėjo kaip vyras (tas kvailys) susigriebė už pilvo, kaip jam linktelėjo kojos ir kaip, gargaliuodamas mirties garsus, nukrito ant žemės.

Kas būtų toliau jei tai būtų tiesa, jei tai nebūtų tik Elenos vaizduotėje sukurtas vaizdinys? Greičiausiai jos gyvenimas būtų pavirtęs į pragarą. Bet negi ji dar taip negyveno? Oi ne, tai buvo tik pradžia einant link pragaro.


Tačiau mačiau ne tik, tai, mačiau ir tai, kai praėjus keliems metams Elena, apsirėdžiusi juodai, stovėjo prie karsto. Stiklinėse akyse kaupėsi ašaros, kurios tyliai tekėjo skruostais ir susijungusios ties smakru draugiškai ir ritmiškai kapsėjo ant suspaustų delnų. Niekada negalvojau, kad žmogus savyje galėtų turėti tiek daug vandens?! Sako, kad beveik septyniasdešimt procentų. Tačiau atrodė, kad Elenos kūne jo buvo kur kas daugiau. Ji pakėlė išbalusią, be kraujo ranką ir paglostė trimečio sūnelio juodus plaukus. Juk dar taip neseniai vaikas krykštavo apkabinęs jos kaklą, taip neseniai bučiavo mamos žandus ir taip neseniai tyliai kuždėjo į ausį:

– Aš tave myliu, mamyte.

Jis – mažutis – dar nežinojo, kad tėvas (ne tik kvailys, bet ir žudikas) jį švystelės taip, kad sūnus nuriedės nuo laiptų. Ir už ką? Už tai, kad verks, norės mamos. Jis nežinojo, kad mama grįžusi namo jau neišgirs jo juoko, nematys jo žydrų akių.


Mačiau, Eleną ir tada, kai namas skendėjo tamsoje, o ji sėdėjo šalia manęs ir glostė mano kailį taip grubiai, kad galvojau, kad sulysiu į krėslą. Kentėjau, žinojau, kad mano mergaitė kenčia daug labiau. Jei tik būčiau galėjusi, būčiau atėmusi visą jos skausmą.

– Reikėjo jį padurti. Mano mažylis būtų likęs gyvas, – tuščiuose namuose bespalvis balsas nuskambėjo grėsmingai. – Aš dėl visko kalta. Kalta, kad jo nebėra. Dėl visko kalta tik aš, – truktelėjo gerą tekilos gurkšnį iš butelio kaklelio.

Ar Elena buvo kalta? Ar galėjau patikėti tuo? O ar galėjau pasakyti, kad ne? Oi, kaip būčiau pasakiusi! Tačiau negalėjau, nes kažkas viršuje sumąstė pasityčioti, mano sielą įkišdamas į miauksiančią būtybę.

Staiga Elena pasisuko į mane – akys virė pykčiu. Kažkodėl pamaniau, kad dabar trenks ir būsiu atpirkimo ožka už visą jai suteiktą skausmą. Tegu... Užsimerkiau, norėdama priimti jos smūgius, bet... tik pajutau švelnų oro dvelksmą. Pramerkiau akis – Elenos jau nebebuvo.

Tačiau mačiau, kaip ji ėjo gatvėmis nežinodama kur nueiti. Ėjo be tikslo. Ėjo kol pamatė tiltą. Bespalvėmis, išsekusiomis, be vandens rankomis sugriebė šaltos geležies pilką turėklą. Įsisiūbavo ir pradėjo kvatoti. Nakties tamsoje juokas priminė raganų apeigų garsus. Bausmės ištroškęs kūnas nepasidavė, nenorėjo atleisti – ji kvatojo tol, kol užkimo. Kai pagaliau jėgos išseko, Elena persisvėrė per turėklą ir pažvelgė žemyn. Tamsus nakties upės vanduo priminė jos sielą – tuščią ir juodą. Pagalvojo, kad būtų gerai skristi paukščiu link tos tamsos, pajusti šalto rudens vėsą ir išgirsti tylą. Įkvėpė ir dar labiau palinko. Užsimerkiau, bijojau, kad ji kris. Ir ji krito, tikrai krito, bet ne ten kur būtų išnykusi, o į glėbį to, kuris ją sugriebė tvirta, šilta ranka ir patraukė link savęs.

– Nedaryk to. Viskas praeina, praeis ir tai, – sušnibždėjo spausdamas Eleną prie krūtinės.

Mačiau, kaip jai buvo gera jausti kažkieno rankų šilumą – ypatingą, kitokią nei buvusio, už grotų sėdinčio vyro. Atsiduso. Kūnu perbėgo ramybė. Tačiau, staiga akys išplėtė, lyg būtų pamačiusi patį Dievą ir mintyse suklykė: „Ne!“ Pastūmė tą, kuris išgelbėjo gyvybę. Elena nenorėjo ir negalėjo jaustis geriau – ji nenorėjo, kad aplankytų Dievas, norėjo – Velnio.

– Eik šikti, – iškošė.


Mačiau, kaip Elena bėgo. Bėgo ilgai tol kol nukrito. Laukiau kol pakils, kol pradės judėti. Tačiau, palčiai atmetusi rankas į šonus, žvelgė į žvaigždėmis nusėtą dangų ir jame matė tik vieną žvaigždę – sūnaus sielą. Nežinai kokios jėgos stumiama, bet ji pakilo. O kai pakilo, sugebėjo tik pasiremti į stulpą, nes negalėjo judėti į priekį.

Staiga visiškoje tamsoje išniro juodas „Mersedesas“ lyg koks Velnio pranašas.

– Kiek? – žilas žemaūgis senis gašliai nužiūrinėjo merginą.

Elena suraukė antakius nieko nesuprasdama.

– Kiek už naktį? – liežuviu pervedė lūpas manydamas, kad tai seksualu, tačiau mano mergaitę nupurtė šlykštus drebulys (beja, mane taipogi).

– Na? – paragino kaip kokį arklį.

Elena apsižvalgė ir suprato, kad stovi rajone, kur prie tokių stulpų šliejasi ne viena moteris.

– Penki, – pasakė nežinodama ar šimtų, ar dešimčių.

– Šok, – atvėrė duris.


Mačiau kaip Eleną veža ten, kur tamsoje įbedusi žvilgsnį į lubas klausysis kaip prie ausies šnopuos nosis ir, garvežį primenantys, ritmingi judesiai baus jos kūną.

– Tu nuostabi, panele... Kaip ten tavo vardas? – pakels vieną antakį pasitenkinęs senis.

Elena klausiamai pažvelgs į žemaūgį ir netikėtai išsprūs, ko net negalvojo sakyti:

– Klarisa.

„Klarisa? – vos nepaspringsiu. – Tai mano vardas“, – staiga prisiminsiu dar vieną svarbią detalę iš savo praeito gyvenimo.

– Hm. Palieku tau savo telefono numerį. Jei norėsi būti mano pastovia, skambink. Esi nepakartojamai aistringa ir... šviežia, – senis išeis šalia vizitinės kortelės palikdamas penkis šimtus.

O Elena kris atgal į viešbučio baltutėlę lovą ir žvelgs į langą, kuriame saulė pirmais ryto spinduliais barbens į stiklą. Mano mergaitė bandys, oi kaip, bandys verkti, bandys gailėtis savęs, bet neišeis.


Mačiau Elenos gėda pritvinkusias akis, kai kitą rytą ją sutikau stovėdama prie durų.

– Ko lauki, Kasparai?

„Ko, ko? Ką nesupranti, kad laukiu tavęs?“ – pykau ant Elenos ir apsisukusi nuėjau į ofisą. Ji – paskui mane. Galvojau, kad atsiprašys, kad pasakys, kad buvo neteisi, kad neturėjo taip elgtis. Tačiau ne! Ji prisėdo prie kompiuterio ir sukūrė naują internetinę parduotuvę. Savo darbo specialistei tai truko neilgai. „Ką ji ruošiasi pardavinėti?“ – susidomėjau ir užšokusi ant balto stalo pažvelgiau į kompiuterį.

– Save, mano mielas Kasparai, save, – paglostė mano galvą, bet ne todėl, kad jausčiau geriau, bet todėl, kad pritarčiau.

Ne, negalėjau pritarti ir nupėdinusi į virtuvę iš nervų pradėjau valgyti. „Taip galiu ir nutukti“, – pykau ant Elenos, žiaumodama sausas mėsos granules. Naujas jos užsiėmimas man tikrai nebuvo prie širdies. Kai pasisotinusi grįžau į ofisą Elena jau buvo baigusi savo darbą ir kažką gamino su baltu rėmeliu, kurį pirko visai prieš pat nelaimę. Priėjau arčiau ir žiūrėjau kaip nuėmusi stiklą tvarkingai dėlioja penkias žalias kupiūras.

– Tai mano bausmės įrodymas, – pasakė kažkaip jau labai patenkinta savimi.

Ji galėjo apsimetinėti prieš bet ką, bet tik ne prieš mane. Stiklinės akys aiškiai rodė, kad mano mergaitė beveik negyva, kad tik kūnas dar šiltas.

„Ar ji dar atsigaus?“ – klausiau savęs. Tačiau į šį klausimą galėjo atsakyti tik laikas.


Jei tęsiant ką mačiau dar?

Tai mačiau, kai Elena stovėjo prie veidrodžio grožėdamasi savimi, kai jos „parduotuvė Klarisa“ jau kelis metus gyvavo nelegalių seksualiniu paslaugų topų viršūnėse.

– Šiandien, Kasparai, negrįšiu, – pranešė. – Vakar gavau užsakymą. Penhousas! Vien tas žodis reiškia prabangą.

Pažvelgiau į kaštoninius plaukus, kurie lengvomis bangomis krito ant apnuogintų pečių – gražu! Samanų spalvos šilkinė suknelė išryškino liekną liemenį, o gilus skeltukas dar labiau ilgino ir taip ilgas kojas. Odinės, auksiniais karoliukais išsiuvinėtos aukštakulnės basutės patogiai gludo prie mažų ir dailių pėdų.

– Einu, – ir lengvas plevėsuojantis žalias šilkas paliko prabangių kvepalų kvapą.

Nulydėjau savo mergaitę piktomis akimis – ji daro ką nori ir visai neklauso manęs. Pykau ir ant aukščiausiojo, kad mane įgrūdo į kūną, kuris buvo absoliutus tinginys – tik vartėsi lovoje ir ėdė. O mano siela niekada nebuvo tinginė, buvo energinga, mylinti gyvenimą. Todėl ir vėl atsikabinau nuo tinginio kūno ir patraukiau paskui Eleną.


Canva

Bet tai ką mačiau, man patiko ir pagalvojau, kad greitai viskas pasikeis.

Mačiau, kai Elena pravėrusi penhouso kambario duris išplėtė žalias, lygiai tokio pačio žalumo kaip mano akys ir apžvelgė jaukioje prieblandoje baroko stiliaus dekoruotą kambarį. Raudonos masyvios užuolaidos derėjo prie lovos galvūgalio veliūro, prišaudyto krištolinėmis sagomis, kurios nuo pagautos šviesos spindulio žėrėjo ant sienos puošdamos lakstančiais zuikučiais. Balta, puri antklodė buvo patiesta nepriekaištingai ir atrodė, kad lovoje dar niekada niekas nebuvo gulėjęs ir nesivartęs neleistinos meilės geismuose. Elena atsiduso – puikiai žinojo, kad teks sujaukti lovą ir atsiduoti kokiam senam diedui, kuris grabalios gašliomis rankomis draskydamas jos kūną, o ji aimanuos, apsimetinėdama, kad alpsta nuo grubių glamonių.

– Tai mano darbas, – papurtė galvą, nubaidydama mintis, kurios kiekvieną kartą pasivydavo kaip tik pamatydavo paklotą lovą. Gal todėl namuose visada palikdavo sujauktą.

Staiga Elena pajuto kaip liemenį apglėbė šiltos rankos, o šiek tiek vėsoka nosis lengvai slystelėjo kaklu, palikdama malonų gaivumo jausmą. O lūpos?.. Jos švelniai skanavo apnuogintą merginos petį. Elenos kojos linktelėjo. „Kaip gera!“ – pirmą kartą po tiek metų savyje pajuto šiokį tokį palengvėjimą.

– Kaip tu seksualiai kvepi, – išgirdo komplimentą kažkur pakaušyje.

Elena puikiai žinojo, kad turi kažką atsakyti, tai jos darbas. Tačiau negalėjo, o prasivėrusios lūpos tik išleido tikrą, be jokios pagaulės geismo aimaną. Mergina norėjo atsisukti ir pamatyti tą, kuris vertė aimanuoti, tačiau vyriškis tvirtai laikė ją savo glėbyje ir žaidė slaptą aistros žaidimą – švelniais pirštais bėgiodamas merginos kūnu, šiurendamas kaštoninius plaukus, dar labiau apnuogindamas pečius, įkvėpdamas jos kvapo ir bučiuodamas stuburo slankstelius. Staiga vyras ją paleido. Bet tai buvo tik pretekstas atitraukti suknelės užtrauktuką. Lėtai, centimetrą po centimetro jis stūmė užtrauktuko galvutę dantukais, kurie lengvai pasidavė. Šilkinė suknelė nuslydo lyg nuo gyvatės oda ir nukrito prie kojų. Elenos lūpos ir vėl nesugebėjo išlaikyti aimanos, kuri savaime veržėsi. Ji nebegalėjo suvokti – ar ji dirba jam, ar jis – jai? Tačiau tai neberūpėjo, pirmą kartą po ilgo laiko pajuto, kad bausmė, kuria save baudė pagaliau dingo, kad kaltė nyksta, kad pagaliau išeina iš kalėjimo į kurį pati save ir uždarė. Bet visiškai laisva pasijuto tik tuomet, kai šiltos karšto meilužio rankos apglėbė nuogą liemenį. Elena atsisuko ir priešais save pamatė vyrą, kurio akyse švytėjo begalinis gerumas.

– Tu? – šiaip taip išspaudė Elena.

– Taip.

– Kaip?

– Nesvarbu.

Mačiau, kaip Elena žiūrėjo į vyrą ir tos baisios nakties prisiminamas sugrįžo badydamas smegenis. Ji tikėjo, kad užblokavo, kas skaudėjo, nenorėjo prisiminti ir dangstėsi darbu, kuris nei iš tolo nebuvo malonus.

– Nedaryk to. Viskas praeina, praeis ir tai, Klarisa, – pilkos akys žvelgė į smaragdus norėdamos ištraukti viską, kas buvo neigiama, kas nebuvo ji.

– Aš niekada nebuvau Klarisa, – suriko.

„Bet aš ja buvau“, – norėjau paaiškinti, bet nei vienas iš jų neišgirdo. O gal ir išgirdo, nes Elena pagriebusi suknelę išlėkė į koridorių ir, greitai į ją įsmukusi, pasileido viešbučio laiptais žemyn? Elena net nenumanė, kad pirmas aukštas taip toli. Kad ir kaip sukosi galva, tačiau ji lėkė, nenustodama ir šokinėdama nuo laiptelio ant laiptelio. Vos pasiekusi duris, išbėgo į naktinę miesto gatvę ir sustojo. Atvertė galvą ir įkvėpė gaivos. Pirmą kartą Elena nenorėjo verkti, tačiau po labai ilgo laiko pirmą kartą verkė. Verkė eidama basomis tuščiomis miesto gatvėmis, verkė grįžusi namo, verkė iki tol, kol išsekusi užmigo ofise ant rudo odinio krėslo.

Žvelgiau į miegančią savo mergaitę – pagaliau ji sugrįžo, tapo ta pačia Elena, kurią pažinojau nuo pirmo klyksmo. Paliečiau koją, norėdama paglostyti, kai staiga po labai ilgo laiko pirmą kartą per miegus plačiai nusišypsojo. Ką ji sapnavo? Gal vyrą, kuris pjovė žoliapjove? Gal tas vyras jau turėjo veidą?


Fuertaventūra – tai pasakų sala, kur mintis užburia žydroji lagūna.

Tenai mačiau Eleną, kai ji nuplaukė link smėlio salos, atsisėdo ant balto, rupaus smėlio ir sukryžiavo kojas. Užsimerkė. Staiga pūstelėjęs vėjas sukėlė sausą smilties gūsį adatomis nubadydamas Elenos drėgną nuo sūraus vandenyno kūną. Ne, jai neskaudėjo. Ji tik atlošė galvą į žydrą, be jokio debesėlio dangų ir nusišypsojo, jau žinojo, ką darys grįžusi namo.


Mačiau, kaip kompiuterio ekrano ryškiomis raudonomis raidėmis švietė lentelė su užrašu: „Ar jūs įsitikinę, kad norite panaikinti internetinę svetainę?“ Ji akivaizdžiai nenorėjo atsisveikinti su klientu.

„Spausk – taip, spausk – taip“, – murkiau, susirangiusi ant savo mergaitės kelių.

– Taip, – Elena šyptelėjo, paspaudė mygtuką, kuris panaikino praeitį, o aš lengviau atsikvėpiau, stebėdama laimingas savo mergaitės akis.

– O ką dabar darysiu, mielas Kasparai? A?.. – lengvai sukikeno ir atsivertė Word dokumento naują puslapį.

„Tu ką tik padarei, – tingiai mirktelėjau, – atvertei naują gyvenimo puslapį“, – ir barkštelėjau per klaviatūrą – ant balto Word lapo atsispausdino žodis „du“.

– Du? – skambiai nusikvatojo Elena. – Ką nori tuo pasakyti? Kad man reikia antros pusės? Na ne, dar ne dabar.

„Kas yra du? – klausė ji Word lapo, liaunais pirštais, minkydama baltus klavišus, tai kas tuo metu šovė į galvą. – Du tai du vienetai. Du tai pora. Du tai sąjunga. Du tai... gyvenimas?“ Aš skaičiau, ką ji rašė ir galvojau, kad vaikystės noras tapti rašytoja gali išsipildyti.




Kaip nebūtų keista, bet tai buvo ne buvo vien mintys, ji tikrai tapo rašytoja, tačiau tą kartą, kuomet įnirtingai barbeno klavišais, Elena dar nežinojo, kad po dviejų metų spaus prie krūtinės pirmąją savo knygą „KAS YRA DU“ ir, kad ją atvertusi ir įkvėpusi spaustuvės dažų, sumurmės:

– Kvepia knyga, kvepia.

Nežinojo ir to, kad dar po dviejų metų ateis kitas vienetas ir jie taps pora, o dar po dviejų metų pasibels dar du mažučiai pilkaakiai kaštoniniais plaukais garbaniai. Kad ji stovės prie pilko namo su dideliais langais ir žiūrės į vyrą, kuris turės nuostabų veidą. Jis pjaus žalią vasaros žolę. Vos ją pamatęs, numes žoliapjovę ir šiltomis rankomis suspaus glėbyje mylimą moterį. Moterį, kurią tamsią naktį sutiko savo gyvenimo ir mirties kryžkelėje, kai ėjo ant tilto panirti į šaltą žiemos vandenį ir išnykti nežinioje. Tą kartą jie buvo du vienetai, kurie susitiko ir, kuriems atrodė gyvenimo kelias buvo beprasmis eiti.

– Nedaryk to. Viskas pareina, praeis ir tai, – tąkart sakė jis ne tik Elenai, bet ir sau.

Jie buvo dugne ne tam, kad numirti, o tam, kad atsispirti ir iškilus iš tamsaus vandens, galėtų įkvėpti gyvenimo.

– Nuo nieko link visko, – sušnibždės Elena savo brangiam žmogui, kurio šiltos rankos glostys jos kaštoninius plaukus.



Canva

O aš? Aš Kasparas (oi, kaip badžiau susitaikyti su savo nauja lytimi, bet nelabai išėjo), todėl pradėsiu iš naujo... Aš Klarisa, žinojau, kad ateis ta dieną, kai pasensiu, kai traiškanotomis akimis žvelgsiu į laimingą šeimą, kai mano pilkas kailis nebeblizgės, kai nebepajėgsiu užlipti Elenos ant kelių ir murkti, kai nebegalėsiu suleisti nagus į jos ranką vien tam, kad mane išgirstų. Žinojau, kad tai ateis, bet dabar... dabar, kai ji laiminga rašė savo pirmąją knygą, aš nušokau jai nuo kelių ir tingiai susiraičiau ant odinio krėslo žvelgdama į rėmelį, kuriame vis dar pūpsojo penki šimtai žalių kupiūrų.

– Kodėl? – užkniaukiau taip lyg būtų prasidėjęs morčius.

– Mielas Kasparai, – atsiduso Elena, – tai man primins ne kas buvo, o ko nebebus, nes mane taip mokė, – ir pirštu perbraukė nuotrauką, pastatytą šalia rėmelio su žaliomis kupiūromis, kurioje ji – Elena stovėjo apsikabinusi savo mamą Klarisą.


Daugiau straipsnių apie gyvenimą rasite -


! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).

204 peržiūros0 komentarų

Susiję įrašai

Rodyti viską

„Pabaiga“

Komentarji


mamų unija
Pirkdami šios svetainės knygas, Jūs aukojate paramos ir labdaros fondui „Mamų unija“, kuris rūpinasi kiekvienu Lietuvos vaiku, susirgusiu onkologine liga
  • Facebook
  • YouTube
  • Instagram
Button
bottom of page