Kuomet atrodo, kad jau pats laikas atsisveikinti su praeitimi, visai netikėtai supranti, kad dar toli gražu iki pabaigos.
Plačiai, labai plačiai atvėriau duris ir įsileidau tave į savo namus, kurie buvo tvarkingi ir jaukiai švarūs. Kiekvienas daiktas turėjo savo vietą, kiekviena diena turėjo savo kasdienybę ir kiekviena naktis – savo rytą, o kiekvienas noras turėjo savo išsipildymą. Ir niekam, girdi, niekam nebuvo leistina juos sujaukti.
Kai tu atėjai ir prašeisi įleidžiamas, ilgai svarsčiau ar verta, ar man to reikia? Tačiau tavo saldiems įkalbinėjimams buvo sunku atsispirti ir aš įleidau... Ir kai tik įleidau, tu juos sujaukei. Ne, negaliu kaltinti tavęs vieno. Mes abu vėlėme mano namus. Laimingi, krykštaudami lyg vaikai mėtėme daiktus kasdienybę iškeitę į euforiją. Tylias, bei romias naktis pavertėme bemiegėmis ir vartydamiesi geismų pataluose stengėmės nutolinti rytą. Kaip nebūtų buvę keista, bet džiaugiausi, kad atėjai, kad sujaukei mano tvarkingus namus. O dar geriau, kad išeidamas palikai begales daiktų, kurie iki šiolei verčia mane mąstyti ir prisiminti, kad buvai. Kiekvieną naujai išaušusią dieną aš iš naujo pamilstu ir kiekvieną naujai atėjusio vakaro nekenčiu, nes lieku su savimi, su savo mintimis apie save. O norai? Ar jie tiesiog nustojo pildytis? Oi, ne! Jie – tiesiog kitokie.
Ir kai išėjai, likau stovėti viena šioje netvarkoje. O ir išėjai ne todėl, kad norėjai, o todėl, kad turėjai. Žinojau, kad troškai pasilikti, toliau jaukti šiuos namus, bet negalėjai ir tu išėjai...
O dabar? Dabar mano rankos nekyla tvarkytis, nes vis dar kažkur labai giliai viliuosi, kad tai nėra pabaiga. Bet tik viliuosi, nes mano protas puikiai supranta, kad būtent tai ir yra pabaiga. Bet vis viena nenoriu judėti, nenoriu tvarkytis, nenoriu sudėti daiktų į savo vietas, nenoriu net išmesti tų, kurie nebereikalingi. Noriu tik stovėti ir gyventi prisiminimais.
Tačiau puikiai suprantu, kad turiu... Ne! Net ne turiu, bet privalau, nes pats laikas sudėti viską į vietą, nustoti save skaudinti prisiminimais ir pradėti gyventi iš naujo.
Todėl pradedu tvarkytis.
Mano gražioji virtuvė!
Taip, būtent nuo čia ir pradėsiu. Tuomet, tą nuostabų rytą, kai buvome neatsiejami vienas nuo kito, pabudę atbėgome kavos. Ne, neprašiau, kad ją man atneštum į lovą. Tai būtų buvę per daug banalu, per daug kasdieniška. Ir tai dar ne visai tiesa – mes tiesiog nenorėjome nei sekundei likti vienas be kito.
Paėmęs nemaltos kavos pupelę paklausei ar aš žinau, kas yra kava? Sukdamas ją tarp pirštų tu pasakojai jos atsiradimo istoriją, jos sudėtį, kaip ji veikia žmogaus organizmą. Aš žiūrėjau į tave ir apsimečiau, kad klausausi. Apsimečiau ne todėl, kad man nebuvo įdomu. Buvo... Apsimečiau, nes su susižavėjimu apžiūrinėjau tavo lūpas, kurios taip nuostabiai dėstė kiekvieną žodį. Tu jas lengvai suspausdavai norėdamas užtvirtinti kiekvieną pasakytą sakinį. Prie viso to ir švelniai sumurkdavai ieškodamas žodžių dar neišakytoms mintims. Aiškiai mačiau, kad tu jauti, kad aš tavęs nesiklausau, kad buvau įkritusi į tavo lūpų žaismą, bet nieko nesakei. Tačiau tavo akyse įsižiebė geismo ugnelė.
– Niekam nepasakosiu kas tu? – tyliai sukuždėjai man į ausį. – Su niekuo nesidalinsiu mintimis apie tave. Tai per daug asmeniška, tai per daug brangu.
Ir štai dabar laikau tą pačią pupelę delne, kuri negailestingai voliojasi ant stalo ir gailiuosi, kad negaliu atsiminti ką tu pasakojai apie kavą. Paimu ją ir suspaudžiu delne lyg norėdama išspausti iš jos viską, ką tuomet jaučiau. Dar kartą įkvepiu jos aromato ir, atidariusi šiukšliadėžę, išmetu. Žengiu link durų, kai atsisuku ir peržvelgiu nepriekaištingą tvarką. Atsidustu.... Truputėli palengvėjo...
Svetainė. Joje aš jaukiai įsitaisiusi prie židinio skaičiau tavo rašytus laiškus, kuriuos gaudavau kiekvieną dieną ir kuriais pavergei mane, mano mintis ir mano sielą. Skaitydavau juos su kreiva šypsenėle lūpose, o širdyje šokinėdavo linksmumo velniūkštis. O tu?.. O tu su nekantrumu laukei mano atsakymų, kurie būdavo tau kaip koks saldus eleksyras ir be kurių tu negalėjai gyventi, negalėjai normaliai kvėpuoti. Štai taip tu mane sužavėjai, o aš tave taip išlaikiau. O dabar tie laiškai, tiesiog mėtėsi ant dulkėto svetainės stalo ir badė mano širdį prisiminimais. Būtent čia – svetainėje – tu man paskambinai ir man išgirdus tavo švelnų, bet vyriškai sodrų tembrą, tirpau kaip pavasarinis ledas. O kitą dieną skaudėjo skruostikaulius, nes ilgai kalbėdama su tavimi, negalėjau nustoti šypsotis. Ir būtent čia sulaukiau atsiprašančios tavo žinutės, kad tu neatvyksti į taip ilgai planuotą mūsų susitikimą. Iš pradžių širdį suspaudė lyg replėmis, todėl susivyniojusi į nevilties ir abejonių chalatą, tyliai raminau save ir po kiek laiko su palengvėjimu atsidusau:
– Gal taip ir geriau!
Gal išties taip būtų buvę geriau? Gal man dabar bebūtų buvę reikėję tvarkyti mano sujauktų namų? Gal... Tačiau tu būdamas toli jutai mano lengvą neviltį, todėl su didžiausiu apgailestavimu guodei mane. Tikrai nevertėjo... Tik aš viena galėjau tave suprasti ir stengiausi tau paaiškinti:
– Gyvenimas žino ką daro.
Tu beveik sutikai su manimi, bet... bet mes visgi radome sprendimą. Sprendimą susitikti!.. Ir tada, tarp tavo ir mano juoko išgirdau atodūsį ir tylius žodžius:
– Jei tik leistų gyvenimas, nešiočiau tave ant rankų.
– Bet jis neleidžia, – šyptelėjau, tik nežinau ar todėl kad gailėjausi savęs, ar tavęs? O gal net mūsų abiejų?
Toje pačioje svetainėje radau ir tavo paskutinį laišką. Jį parašei slapčia ir palikai prie visų tų, šimtus kartų perskaitytų, laiškų. Jis buvo ilgas ir prasmingas, bet tik įstrigo tik vienas vienintelis sakinys: „Likimas juokiasi iš mūsų, – rašei tu. – Negaliu likti tavo gerbėju, negaliu būti tavo gyvenimo draugu, net negaliu apsimesti inkognito. Tačiau galiu būti tavo šešėliu, kuris laikas nuo laiko, išlindus saulės spindulėliams galės pradžiuginti tave.“
Anuomet neišmečiau nei vieno tavo laiško, palikau juos gulinčius ant stalo, nes nenorėjau nutraukti gijos siejančių mus abu, nenorėjau sutvarkyti savo minčių apie tave. Bet šiandiena, užsikuriu židinį ir, juos iš naujo perskaitydama, metu į ugnį vieną paskui kitą. Privalau iš savo atminties ištrinti tavo nuostabius žodžius, frazes, sakinius, kad galėčiau gyventi toliau. Matau kaip jie – tavo laiškai – dega... Atsidustu... Nušluostau dulkes nuo baldų, atsigręžiu ir pažvelgiu į svetainę. Dabar ji švari. Palengvėjo...
Palikusi švarią svetainę, atveriu duris į namo galinį kiemą. Štai čia, būtent čia aš pirmą kartą pajutau tavo šiltų rankų prisilietimą, kurios apglėbė mane ir priglaudė prie tavo krūtinės. Tos pačios rankos atnešė krištolinėse taurėse burbuliukais šokinėjančio šampano. Kiek vėliau jos – tavo rankos – glostė mano veidą, kol tavo akys įsiliepsnojo geismu. Paėmęs iš manęs taurę padėjai jas ant kieme stovinčio stiklinio stalo, stvėrei mane už rankos skubotais žingsniais nusivedei mane ten kur išsipildė ilgai laukta mūsų svajonė. O dvi krištolines taurės su nebaigtu gerti šampanu stovėjo vienišos laukdamos mūsų sugrįžtant, bet mes pas jas negrįžome, nes mes atradome vienas kitą iš naujo, kitaip...
Taip tai buvo tuomet. O dabar lengvai, piršto galiuku perbraukiu per vienos taurės kraštą. Lengvai pirštais nuslystu taurės kojele ir pakeliu. Tai tavo taurė, nes ant jos nėra mano lūpdažių atspaudo. Šampanas jau seniai praradęs ne tik kvapą, bet ir spalvą, bet vis tiek įkvėpiu, norėdama pajusti tavo lūpų prisilietimą, tavo rankų šilumą. Bet deja, tai tik šampano taurė. Ji šalta. Todėl staigiu judesiu pagriebusi abi taures ir išpilu ant žolės bereikšmį skystimą. Atidarau konteinerį ir metu jas taip, kad kuo stipriau atsitrenktų į dugną, nes tik taip aš galėsiu pasakyti: „Užteks!“ Išgirstu dūžtančio krištolo garsą... Palengvėjo...
Lėtais žingsniais einu link miegamojo. Stengiuosi tempti laiką, nes žinau, kad ten bus sunkiausia susitvarkyti. Ten buvo ištarti patys gražiausi žodžiai, išsakytos pačios nuostabiausios mintys, atskleisti patys gražiausi jausmai.
Atveriu duris ir lyg kokioje praeities vizijoje pamatau tave ir save iš šalies. Pamatau pirmą mūsų bučinį – aistringą, gal net kiek skubotą, bet vėliau švelnų ir geidulingą, peraugantį į jausmų sūkurį. Visa tai veda į begalinį geidulį ir į aistros nežinomybę.
Galėčiau žiūrėti dienų dienas į šią viziją, bet žinau, kad nuo to nepalengvės, o tik pasunkės. Mosteliu ranka ir vizija išsisklaido.
Atsidustu... Privalau pakloti lovą. O taip nelengva... Kodėl? Todėl, kad būtent čia mes maudėmės aistroje, būtent čia šiurendamas mano plaukus pasakojai apie savo ateities planus. Tą kartą netgi atskleidei kaip tau einant miško takeliu, kur gyvena tavo mama, megzti sustoti ir įkvėpti žemuogių kvapo. Koks vyras tai pasakytų? Šyptelėjau, nes netgi man pasirodė keista, bet vis viena buvo saldu klausytis. O kai kalbėjau aš, mačiau kaip tu godžiai gėrei mano išsakytas mintis. Tau jos buvo neišsemiamas gėrio šaltinis. Mes tikrai mokėjome papildyti vienas kitą.
Būtent čia, prigludusi prie tavo krūtinės žvelgiau į tavo sudrėkusias akis, kurios nenorėjo išduoti ką iš tikrųjų jautei, Tačiau aš mačiau – tu dar nepalikęs šių namų jau ilgėjaisi manęs. O aš tylėjau, nes nenorėjau, kad tu žinotum, kad man nėra lengviau.
Būtent čia, kai tu išėjai, kritau visu ūgiu ant lovos ir susisukusi į kamuoliuką, leidau sau tyliai, be ašarų verkti. Būtent čia skausmui leidau savo širdį badyti aštriais ilgesio peiliais. Ir čia išsekusi nuo begalės klausimų užmigau ir vos prabudusi klausti gyvenimo:
– Kodėl likimas juokiasi iš mūsų?
Tačiau atsakymo nebuvo.
O gal ir gerai, kad jis juokėsi? Gal todėl ir juokėsi tas likimas, kad tai, ką mes išgyvenome paliktų mūsų sielose neišdildomą pėdsaką, kuriuo gyvensime visa likusį gyvenimą.
Bet dabar? Dabar aš vis viena privalau tvarkytis ir pradėti gyventi. Gyventi be tavo laiškų, be tavo akių ir be tavo lūpų, gyventi – be tavęs.
Pažvelgiu į sujauktą lovą ir paėmusi antklodę patiesiu ją taip lygiai, kad kiekvienas kampas būtų simetriškas, o iškedentos pagalves sudedu daliai, kad nei viena nebūtų pakrypusi. Prisėdu ant lovos krašto, švelniai ranka perbraukiu antklodės paviršiumi. Lygu ir švaru... Viskas tvarkinga... Mano namai – mano sielos namai – sutvarkyti, visi daiktai sustatyti į vietas, viskas kaip ir anksčiau. Ideali tvarka... Tiesiog pabaiga...
Bet ar palengvėjo?..
Daugiau straipsnių apie gyvenimą rasite
! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).
Comments