.png)
Šis rašinys sukurtas remiantis Albino Kuliešio eilėmis „Vienatvė“.
Tai vienas iš mano namų darbų, lankant nuostabius pavasario kursus, kuriuos organizavo rašytoja Sandra Bernotaitė 2021 metų pavasarį.
„Būti ar nebūti?“ – užminė Hamletas mįslę.
Būtent!
Tačiau tikra mįslė yra – būti ar nebūti man?
Mano Vienatve, mano drauge, tave matau lyg moterį, balta oda, smaragdo akimis, raudonais plaukais ir plevėsuojančia lengva gal šilko, o gal plono batisto suknele. Tavo žvilgsnis veria kiaurai mano sulinkusi nuo vargo kūną, vaikšto žilais, garbanotais, gal kiek per ilgais kaip vyrui plaukais, stebi aukštą nosies kuprelę ir persmelkia kiek tai nublyškusias nuo amžiaus mėlynas akis. Tu nesensti, bet aš taip. Štai tokia tu man esi, mano drauge, mano Vienatve.
Jei norėčiau suprasti, kas geriau: būti ar nebūti, žinau, kad tu, mano Vienatve, vaikščiotum šalia ir maitintum, kai būčiau alkanas, guostum, kai skaudėtų, paduotum vandens, vos ištroškus, kad tik atrasčiau atsakymą – „būti ar nebūti man?“ Bet tai – mano klausimas ir žinau, kad ne tau jį atsakyti.
O tu? Tu tikrai būtum...
Būtum, netgi tuomet, kai patogiai įsitaisyčiau lovoje ir žvelgčiau į tamsoje skendinčias tuščias lubas. Ant pirštų galiukų prisėlintum, kad tik neišgirsčiau. Atsigultum. Ar tą minutę norėčiau, kad būtum šalia? Ne! Per daug būčiau pastrigęs mintyse, klausdamas savęs – noriu ar nenoriu būti? Gal nutarčiau, kad nenoriu, bet staiga tu apsikabintum. Klausimo neliktų – norėčiau būti, nes tu greta – visa tokia graži, lengva ir ištikima, galbūt pati ištisiausia, kokia tik gali būti vienatvė. Pasisukčiau į tave ir norėčiau pabučiuoti tas raudonas, viliojančias lūpas, kuriose žaistų šypsnys. Tačiau pakratytum galvą sakydama, kad esi tik tam, kad suprasčiau ko noriu – būti ar nebūti? O! Patikėk tą minutę tikrai norėčiau būti – tu būtum per arti, kad nenorėčiau tavęs. Akimis lakstyčiau tavo idealaus nuogo kūno išlinkimais, o rankos siektų paglostyti nuo nakties šalčio pašiurpusią odą. Šypteltum ir akimis paprieštarautum. Tuomet supykčiau, burbuliuodamas kokio velnio esi šalia, jei negaliu gardžiuotis idealiu meno kūriniu. Atsisėtum, rankomis apglėbtum kelius ir tyliai pasakytum:
– Esu tam, kad žinotum, kad esu.
Stebėčiau tavo stuburo slankstelius. Braukdamas pirštu per nugarą, net galėčiau suskaičiuoti kiek jų turi, tačiau nedrįsčiau. Bijočiau, kad išnyktum, o tuomet nutarčiau nebebūti. Todėl suspausčiau kumščius ir kentėčiau, kankinčiau save noru liesti, bet nepaliesti. Tokioje kančioje ir užmigčiau. Bet vos prabudus, rytinės saulės šviesoje pamatyčiau tave – stovėtum apsirėdžiusi lengva, permatoma, balta suknele (būtent ta, kuria tave ir įsivaizduoju). Ir vėl tavo kūnas mane viliotų, o šypsena priverstų ryžtis pakilti iš lovos ir apkabinti. Ach! Tuomet net negalvočiau, kad nenoriu būti, tuomet norėčiau tik būti! Ir būti tavyje... Apsikabinčiau ir įkristume į lovą. Kiek skubotai, kiek grubokai nuplėščiau suknelę ir pamylėčiau nuostabų, nuogą kūną. O tu... tu nesipriešintum, nes žinotum, kad tik taip galėčiau išlikti, leisčiau sau būti.
Tačiau viskas, kas turi pradžią baigiasi, baigčiau ir aš. Tuomet suprasčiau, kad viskas laikina, netgi maloni ekstazė. Baigta! Staiga nustočiau norėti būti ir išlėkčiau į mišką. Norėčiau pasislėpti nuo tavęs. Tu ta, kuri vilioja nežinodama, kad vilioja. Būtų gėda, kad tavimi pasinaudojau, o ant tavęs pykčiau, kad pasidavei. Vaikščiočiau ieškodamas nors kažko, kad mano esybė norėtų išlikti, norėtų būti. Žinau, kad nerasčiau, nes šalia nebūtų tavęs. Atsiremčiau į ąžuolo kamieną, galvodamas, kad čia, būtent čia galėčiau išnykti, čia rasčiau ramybę. Bet štai ir vėl tu pasirodytum, netgi ten – miške. Staiga suklyktum gerve ir apglėbtum nežinia iš kur atsiradusiai baltais sparnais.
– Būk... išlik... būk su manimi, – šnibždėtum kažkur į kaklą.
Prisiglausčiau prie tavo plunksnų ir verkčiau lyg mažas vaikas motinos rankose. O tu, mano Vienatve, būtum šalia.
Būtum šalia netgi tuomet, kai narsiai peržengus bažnyčios duris, bučiau pasiryžęs pakeisti tikėjimą tų, kurie akmeniniais veidais kartoja maldos žodžius.
– Ar jie tikrai tiki šventumu? – paklausčiau, žiūrėdamas į bejausmius žvilgsnius nukreiptus į statulą, kuri nieko nereiškia, kuri tik gražiai nušlifuotas gipso gabalas. – Kodėl jūs meldžiatės gipsui, – išklykčiau, bet niekas manęs neišgirstų. – Eikite ten, kur tikras šventumas – banguojanti jūra, ošiantis miškas, tikras, ką tik gimusio kūdikio verksmas.
Ne, jie negirdėtų, matyt, klykčiau savyje. Tą minutę norėčiau nebebūti, nes viskas apgaulė, netgi tikėjimas – tikėjimas gipso statulai. Išlėkęs iš bažnyčios krisčiau ant kelių ir daužyčiau kumščiais išasfaltuotą grindinį, norėdamas pramušti jame skylę. Krisčiau kryžiumi, galvodamas, kad žemė prasivers ir mane pasiims tikras tikėjimas. Žinau, kad norėčiau, kad manęs tuomet nebebūtų, bet ir vėl...
– Būk, išlik, juk aš esu, – tu tyliai krebždėtum manyje.
Pašokčiau ir lėkčiau, norėdamas pabėgti nuo to, kas man neleidžia išnykti – nuo tavęs, mano Vienatve.
Ilgai bėgčiau, kol paskaustų kojos, numesčiau batus ir vėl bėgčiau, kol pasiekčiau tai, kur man jauku, kur žinau, kad nereikia matyti apsimestinių veidų, apsimestinio tikėjimo, ten, kur mano šilti namai, kur galbūt nebūtų tavęs. Sėdėčiau prie medinio namo ant medinio suolelio ir stebėčiau angelą, kurį išdrožiau jau seniai, tikėdamas, kad jis padės man išspręsti mįslę, kurią kadaise uždavė Hamletas.
O tu?.. O tu, mano Vienatve, vis viena nepaliktum manęs. Ne! Prisėlintum benamiu šuneliu ir ant mano basų, gal kiek purvinų, pavargusių nuo bėgimo kojų padėtum šiltai drėgną pasmakrę.
– Būti ar nebūti? Išlikti ar pranykti? Ką man daryti, Vienatve mano drauge? – glostyčiau tavo šiurkštų, pilką kailį ir žvelgčiau į angelą apšviestą vakarėjančios saulės raudonio, ieškodamas atsakymo, kuris būtų visai šalia – būti ir tik būti.
Daugiau straipsnių apie gyvenimą rasite laikastau.lt
! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).