„Skeveldros“

Kuomet žaizdos užgyja ir matai šviesa ant kalno supranti, kad kelio atgal, kuris atsiveria iš naujo, jau nebenori.



Ne, nereikia, daugiau nebegrįžki.

Nebe man ta saldi nuodėmė.

Tu seniai išnykai, pažadėki,

Kad ir šiandien išnyksi ūmai.


Palikai tu tada ne vien skausmą,

Palikai manyje ir viltis,

Bet nenoriu vėl verkti per klyksmą…

Tu išeik, kaip tada išėjai.


Man likai lyg vienuolio statula –

Aš prie jos vis kas rytą meldžiaus.

O iš skausmo statulą sugriovus,

Pažadėjau negrįžt atgalios.


Bet ir vėl surinkau aš skeveldras –

Dėjau veidą, rankas ir mintis.

Nereikėjo man šito daryti,

Bet dariau, nes turėjau viltis.


Pažadėk, kad daugiau nebegrįši.

Nebereikia iš naujo man kenkt

Jau mylėjau tave, jau mylėjau –

Nebenoriu skeveldrų vėl rinkt.


Ištrauka iš Knygos "Palieski angelo sparnu"


Susiję įrašai

Rodyti viską
Pirkdami šios svetainės knygas, Jūs aukojate paramos ir labdaros fondui „Mamų unija“, kuris rūpinasi kiekvienu Lietuvos vaiku, susirgusiu onkologine liga
  • Facebook
  • YouTube
  • Instagram
logo mamu unija (1).jpg