.png)
Kiek dažnai aš verkiu?
Nedažnai, netgi sakyčiau retai.
Bet kažkada tikrai verkiau ir verkiau kasdien. Verkiau duše, pasileidusi vandenį, kad tik negirdėtų mano vaikai, nes vyras pasižabojęs savo nesveikai lakią fantaziją puldavo, draskydamas mano sielą ir niurkydamas mane purve.
Verkiau, nes kitaip būtų miręs mano vidus, būčiau netekusi savęs.
Verkiau, kai toli nuo savos šalies jaučiausi niekas ir nebuvau pajėgi kovoti dėl savo teisių.
Verkiau, kai tėvai išėjo Anapilin.
Verkiau, kai nežabota paauglystė aplankė mano vaikus.
Verkiau, nes norėjau mylėti, bet neturėjau ką.
Bet neverkiau, žiūrėdama filmus, nes tuomet žinojau, kad tai tik išgalvota istorija.
BET KAS BAISIAUSIA, KAD NEMOKĖJAU VERKTI IŠ LAIMĖS.
O dabar neverkiu, netgi tuomet, kai skauda.
O skauda mažai, nes gyvenimas pasikeitė.
Neverkiu, netgi kuomet žiūriu žinias apie Anglijos izoliavimą – ten užstrigęs mano žmogus, kuris negalės aplankyti manęs per Kalėdas. Neverkiu, nes žinau, kad jis vis viena bus su manimi.
Neverkiu ir dėl to, kad Airijoje gręsią karantinas iki pusės metų.
Neverkiu net dėl to, kad nežinau kada baigsis Kovidas-19.
Neverkiu, kad mano verslas sustojo ir vos gyvuoja.
Tiesiog, nustojau verkti ir jaudintis dėl to, ko NEGALIU PATI PAKEISTI.
Bet verkiu, kai širdyje jaučiu pasididžiavimą savo vaikais. Verkiu, kai telefono ragelyje girdžiu mielą, ilgesiu persunktą, savo žmogaus balsą. Verkiu, kai mano dvimetis anūkas man nusišypso ir su anglišku akcentu ištaria: „Močiute“. Netgi verkiu, kai geras filmas paliečia mano širdį, nes dabar žinau, kad kiekviena išgalvota istorija turi dalį tikrovės.
AČIŪ DIEVUI IŠMOKAU VERKTI IŠ LAIMĖS.