.png)
Viskas prasidėjo gruodžio pradžioje, kai man pradėjo suktis galva.
Atsikėliau... Ogi negaliu atsistoti. „Na ką, – galvoju, – paskutinioji.“
Ne... Tai nebuvo paskutinioji, o tik ausies uždegimas. Tačiau galva sukosi ilgai, negalėjau normaliai judėti. Pusę Anglijos apvažiavau su svaigstančia galva, bet tąkart galvojau, kad gal iš meilės.
Grįžus į Airiją, mano asistentė, pamačiusi mane užsiėmusią už galvos (laikiau, kad nenusisuktų), išsigando ir mane užregistravo pas GP (suprask, šeimos gydytoja). Taip kaip Kovidas sukaustė laisvę, laukti reikėjo iki pat Naujųjų. Štai čia viskas ir prasidėjo...
Pirmą Naujųjų metų pirmadienį poliklinikos registratūroje stoviu priešais sėdinčią registratorę. Žiūriu ir nesuprantu kas ne taip. Ogi, šypsosi... Visai atpratau matyti žmones su šypsena. Negaliu suprasti kodėl matau jos šypseną? Ogi todėl, kad ji be kaukės, tačiau už apsauginio stiklo. „Matyt, skiepą jau gavo,“ – pagalvoju, bet pati tuo netikiu. Bet štai gali šypsotis, nes ji laisva... Laisva nuo kaukės. O man ir man malonu matyti jos šypseną.
– Jūsų daktarės nėra, – šypsosi ji toliau. – Ar bus gerai kita?
Suraukiu nosį. Bei ji to nemato, nes aš su kauke.
– O tai kada bus?
– Kai grįš iš motinystės atostogų.
Na taip, ilgai teks laukti. Nieko neliko, kaip sutikti, kad priimtų kita.
– Ar kosėjate? – klausia manęs registratorė.
Papurtau galvą. Staiga jaučiu, kaip pradėjo kirbinti gerklę. „Tik nekosėk, prašau tavęs, tik nekosėk!“ Neleidžiu kosuliui pasireikšti, net akys pradėjo ašaroti. „Verkia akys, kosulio skriaudžiamos,“ – sudainuoju mintyse. Šiaip taip išsilaikau ir nueinu į priimamąjį. O ir kosulys kažkur dingsta. Matyt, tas iš principo norėjo mane paerzinti. Matai, ir jis laisvės nori.
Sėdžiu, laukiu ir žiūriu į pakabintą paveikslą su Kalėdų seniu. O jis – su vienkartine kauke. „Matyt, registratorės,“ – šauna mintis.
Išgirstu kažkas kažką kviečia. Airiams visada sunku ištarti mano vardą, o jau pavardę, tai nors ant žemės griūk. Aplink apsižvalgau nieko nėra. „Tai, matyt, mane,“ – nutariu ir nueinu paskui, vos mano petį siekiančią mažutę daktarytę.
Sėdžiu ir ji sėdi. Aš žiūriu į ją, ji – į mane. Abi tylime. „Na, jei tu tyli, tuomet kalbėsiu aš,“ – pagalvoju. Pradedu nuo to, kad prieš kelias savaites sukosi galva ir, kad budintis daktaras nustatė ausies uždegimą. Ji palinguoja galvą ir toliau tyli. „Na, – galvoju, – tai ką dabar?“
– Ilgai sukosi, bet dabar nebesisuka, – pasakau, nežinodama ką daugiau pasakyti. Ji tai nežino, kad kol atėjo eilė eiti pas ją, man ir pagerėjo.
Ji ir vėl palinguoja galvą. Tipo – „Tai ko nori?“
– Tai gal kraują paimsite? – pasiūlau, nes matau, kad nesusikalbame. – Kažkada cholesterolis buvo sukilęs.
„Nors tiek naudos bus iš šio vizito,“ – permetu.
– Tai, kad ne kokia mintis po Kalėdų kraujo tyrimus daryti, – net nemirksėdama dėsto ji.
– Tai, – sakau, – kad aš buvau gera mergaitė ir ne piktnaudžiavau.
„Ištraukia“ kraują iš venos. Sudėlioja į mėgintuvėlius ir į vokelį.
Žiūri ji vėl į mane ir sako:
– Gal aš jus pasversiu?
Turbūt pati nesugalvoja ką čia padarius.
Pasveria. Palinguoja galvą. Sėdi, kažką rašo kompiuteryje, o aš nežinau ką daryti. Pirštai barbenu į stalą. Pagaliau pasisuka ir sako.
– Manau, kad problema yra viršsvoris.
Tai, kad beveik visą gyvenimą tokia buvau, o galva tik dabar pradėjo suktis. „Aš – sunkiasvorė,“ – vos nešaukiu.
– Reikia žiūrėti ką valgote, – toliau dėsto ji.
Vos neužspringstu. „Žiūrėti ką valgau?!“
– Tai, kad prisižiūriu, nes daugiau nevalgau nei valgau.
Ir pradėjau vardinti:
– Mėsos nevalgau, cukraus jau dešimt metų, kai atsisakiau, pyragėliai tik per šventes, pienas tik augalinis, vyno taurė tik trečiadieniais...
– Kodėl trečiadieniais?
Vos neprunkštelėju, tai jai įdomiau pasirodė, nei mano galvos apsukos.
– Tradicija... – sakau.
Žiūri ji į mane, mirksi.
– Hm... Duonos daug valgote, – kilo jai įtarimas.
– Tai, kad tik dvi riekutes per dieną ir tai sveikuolišką.
– Hm... Tai tuomet nesportuojate.
– Tikrai ne, nesportuoju, – sutinku su ja. – Sporto salės uždarytos.
– Tai vaikščiokite. Po savaitės bus kraujo rezultatai.
Praeina savaitė ir gaunu žinutę iš poliklinikos: „Kraujo tyrimai geri, cholesterolis nukritęs, bet šiek tiek viršija normą. Pasilaikykite dietos ir nevalgykite pyragų, miltinių kepinių bei kepto maisto.“
„Velnias, sumokėjau septyniasdešimt eurų, kad sužinočiau, kad esu stora ir sveika.“
Nueinu į virtuvę, išsitraukiu keptuvę, įpilu aliejaus ir... kepu žuvį. Išsitraukiu saldainių „Karvutę“, kurių Anglijoje man nupirko mano mylimasis. O juk tuomet nenorėjau imti, bet paėmiau, nes prieš juos atsilaikyti sunku. Kad per daug nesugundyčiau, tai Dubline dukrai beveik pusantro kilogramo „Karvučių“ ir palikau, kad pati į karvutę nepavirsčiau.
Prie keptos žuvies atsiriekiu kelias riekes duonos ir valgau. Desertui keliomis „Karvutėmis“ pasigardinu.
Kas tai? Noras įrodyti?.. Ką? Kad galiu valgyti ką noriu? Kam įrodyti sau ar mažutei daktarytei, kuri į mane žiūrėjo net užvertusi galvą?
Nuo keptos žuvies ir sausos duonos sustoja skrandis, nuo cukraus pertekliaus pradeda drebėti kūnas. Juk jis nepratęs...
„Niekam nieko nereikia įrodinėti,“ – sušnibždu gerdama vandenį, kad neapsivemčiau.
Apsiaviu sportinius batelius, įsikišu į ausis ausinukus ir išeinu vaikščioti. Ne! Tikrai ne todėl, kad patarė daktarė, o todėl, kad man to norisi.
Eidama sutinku žmones ir visi be kaukių. Jaučia laisvę... Pamatę mane šypteli, nes aš einu muzikos ritmu ir šypsausi. Jaučiu laisvę ir aš...
Taip gera būti tuo, kuo nori būti ir daryti tai, ką nori daryti. Koks brangus tas žodis „laisvė“!
Sustoju, atverčiu galvą į lietų ir užsimerkiu. Liežuviu laižau skruostais tekančius upelius. Ausyse skamba muzika... O aš laukiu... Ir lauksiu kol ateis laisvė... Laisvė nuo Kovido.