.png)
Visur skamba tas pats per tą patį – Covid-19.
Sunku nejausti, nesuprasti, neišgirsti.
Sunku ignoruoti.
Nenoriu girdėti, bet klausausi.
Nenoriu skaityti, bet negaliu neskaityti.
Nenoriu priimti realybės, bet tuščios lentynos, nori nenori, primena, kad tai yra realu.
Kas mūsų laukia?
Kokia ateitis?
Ar aš būsiu šio baisūno auka?
Ir pats svarbiausias klausimas – KODĖL?
Daug kas bando įpiršti nuomonę, kad kalta Kinija ir jos dideliais tempais auganti ekonomika.
Kiti, kad reikia išretinti tuos, kurie jau nebereikalingi.
Dar kiti, kad tai mafija.
Daug nuomonių, o atsakymo nėra.
Šiandiena darbe žiūrėdama į duris, pro kurias išėjo paskutinis klientas, sėdėjau nejudėdama ir klausiausi liūdnos muzikos. Ryt jau karantinas.
Staiga mintys sugrąžino mane Į Lietuvą, kai taip neseniai pristačiau savo knygą „Palieski angelo sparnu“, kuri yra dedukuota vaikams segantiems vėžiu.
O šiandiena?..
Šiandiena, pasirėmusi, galvą sėdėdama priešais veidrodį žiūrėjau į save ir mąsčiau, kad to angelo sparno reikia visai žmonijai.
Šiandiena mano akys žvelgė į tuštumą dėl nežinomos ateities.
Šiandiena mano širdis sopėjo dėl tų, kurie išeina.
Šiandiena supratau, kad svarbiausia gyvenime yra ne tai KIEK turėsiu, o tai KĄ turėsiu ir KAS liks šalia...
O rytoj?...
Rytoj Airijoje skelbiamas karantinas.
Kas bus toliau? Kiek laiko jis tęsis?
Aš nežinau... Ir ta nežinomybė varo iš proto, bet žinau, kad aš nieko negaliu pakeisti, todėl susikaupiu ir tariu savo atvaizdui į veidrodyje:
– Viskas bus gerai.
Viskas turi būti gerai.
Pasisuku ir nueinu ten, kur pasinersiu į savo naujos knygos, savo pirmojo romano „Auksinai sparnai“ herojų gyvenimą.
Taip, tiesiog, lengviau...
2020.03.13