.png)
Pravėrusi stiklines duris į namo galinį kiemą, pajutau pavasarinės ryto saulės spindulius ir gaivą... Gaivą, kurią buvau užmiršusi, skubėdama į darbą, į parduotuves, į nesuprantamos rutinos traukinį, kuris daugiau nešė nuostolių, nei naudos.
Paglostyta saulės spindulių pirmoji šovusi mintis buvo, kad esu dėkinga karantinui, kad štai taip pakilusi iš lovos, nesipraususi, vilkint tik naktiniais, užmerkusi akis, išskleidusi rankas lyg sparnus ir mėgaujantis tyla, galėsiu nuogomis kojomis jausti rytinės rasos gaivą...
Todėl dėkoju, ne Covid–19, o karantinui, kad mane pakeitė.
Pirmiausia, dėkoju karantinui už tai, kad galiu išdrįsti kreiptis į tuos kas yra sarkastiški:
– Prašau neskaitykite tai ką parašiau, nes šis straipsnis – ne tiems kas muša, o tiems – kas moka mylėti.
„Padėka karantinui?!“
Kai kurie pasakytų, kad apie tai rašyti yra, tiesiog, kvaila. Gal ir taip, nes aš ir pati praradau daug karantino metu.
Pirma, sustojo mano verslas net trims su puse mėnesio ir tai atnešė didžiulius nuostolius.
Antra, knygą „Palieski angelo sparnu“, kurią išleidau vos prieš pat karantiną ir, kuri turėjo nors šiek tiek prisidėti prie gerovės vaikams sergantiems vėžiu, liko supakuota tūnoti tamsiame sandėlyje ir laukti geresnių laikų.
Trečia ir svarbiausia, praradau galimybę planuoti. Planuoti savo laisvą laiką, savo darbą, planuoti savo gyvenimą.
Taip...
Praradau daug, bet vis viena dėkoju karantinui.
Dėkoju už tai, kad ilgus metus trunkančio sunkaus ir varginančio darbo, turėjau galimybę pailsėti ir suprasti, kad darbas – tai tik pragyvenimo šaltinis, o ne gyvenimo prasmė.
Dėkoju jam ir už tai, kad penkiolika metų Lietuvoje pirktos knygos ir vežtos į Airiją, pagaliau sulaukė manęs. Mano svajonė išsipildė – kiemo saulėkaitoje, su kavos puodeliu rankoje, niekur neskubant, aš galėjau pasinerti į kitų rašytojų mintis ir suprasti, kad knyga – tai tikras lobynas, kad joje yra tūkstančiai patirčių, milijonai patarimų ir galimybė rasti save.
Taip pat dėkoju karantinui, kad leido man pabaigti rašyti mano pirmąjį romaną „Auksiniai sparnai“, kurio atomazgą iš naujo perrašiau net keliolika kartų, kol pasiekiau tobulą variantą.
Karantinas man suteikė galimybę pažvelgti į savo vidų, sudėlioti prioritetus, suprasti, kad darbui atidaviau per daug ir, kad gyvenimas yra ne vien mokesčių mokėjimas, siekiamybė gražesnio baldo, dizainerio rūbo, skanesnio maisto, geresnių atostogų...
Ne!..
Gyvenimas yra duotas tam, kad gyventume, kad galėtume suprasti, jog, kai nebereikia bėgti ir, kai esi priverstas sustoti matai daug daugiau, jauti daug jautriau, atsiranda daug didesnis noras padėti ir supranti, kad pasiaukojimas – tai ne siekiamybė pasipuikuoti, bet tikras išgyventas jausmas.
Dėkoju karantinui, kad suartino šeimas, kad vaikams parodė, jog tėvai – pats didžiausias turtas, o tėvai pajuto, jog vaikai gali būti pasiaukojantys, besirūpinantys, artimesni nei patys numanė.
Karantinas man suteikė galimybę aiškiai pamatyti kas yra tikras žmogus, o kas – tik žmogus su kauke. Ir ačiū jam, kad jis tas kaukes nuplėšė ir pagaliau pamačiau tikrus jų veidus.
Dėkoju karantinui ir už tai, kad davė galimybę plačiau pamatyti kas valdo mūsų šalį, mūsų pasaulį, mūsų planetą.... Kaip šiuo metu tai paprasta matyti!..
Bet tebūnie...
Valdantieji te lieka tuo, kuo jie nori likti, nes pakeisti kas vyksta aplink mus, ne visuomet yra mūsų galioje.
Na, o aš?..
O aš dėkosiu karantinui, kad supratau tai, ką supratau, nes pasibaigus karantinui, iš namų išeisiu kitokia – tikra, daug ko atsisakiusi ir dar daugiau atradusi. Bent jau man buvo duota galimybė suvokti, jog esame labai trapūs ir, kad mes tik svečiai šioje žemėje, o gamta visada bus karalienė.
2020.05.09
Deivina Orchidė