top of page
  • Writer's pictureDeivina Orchidė

Aprūdijusi praeitis


Nuotrauka iš asmeninio albumo - Fuertaventūra

– Prakeiktas stuobrys, – piktai murmu sau po nosimi, eidama smėlėta pajūrio pakrante.

Aplinkui nė gyvos dvasios, rytas vos išaušęs, o aš visą naktį nemiegojusi, pabėgau iš namų, kad pabūčiau viena. Vis dar skauda degantį žandą, nuo netikėto „mano išrinktojo“ smūgio. „Tu, kekše, patvorio šiukšle, skėti kojas prieš kiekvieną užkliuvusį bulių? Tai ne mano...“ Papurtau galvą, norėdama iš galvos iškratyti vyro kaltinimus, kuriais neteisingai apdrabsto jau ne pirmą kartą.

Priglaudžiu delnus prie pilvo, po kelių mėnesių jis jau nebebus toks plokščias. Sekundei šypteliu. Bet tik sekundei...

„Kada tai pasibaigs? Negi taip gyvensiu visą gyvenimą? Negi neatrasiu savyje stiprybės palikti kas mane skaudina?“– klausiu savęs, nors puikiai žinau, atsakymo dar neturiu, dar, matyt, neatėjo laikas.

Sustoju ir permetu akimis smėlėtą pakrantę, tikėdamasi rasti išsigelbėjimą, rasti save, tą tikrą save, kurią pamečiau, kai sutikau ištekėti už vyro, kuris mano gyvenimą pavertė pragaru.

Staiga, tolumoje, pamatau kyšantį nedidelį daiktą. Jūros bangos vis labiau ir labiau jį plauna. Pasileidžiu prie to daikto, bijodama, kad dar viena banga ir jį vėl praris jūra (matyt, ji pati ir išmetė). Aš jau visai netoli – paskutinį žingsnį šokteliu vos ne kaip balerina ir sustoju. Tačiau žvelgdama iš aukšto neskubu pakelti – jis saugus, esu šalia, jūra jo nenuneš. Atsitupiu ir pakreipiu galvą, apžiūrinėju, lyg šarka radusi blizgutį. Tačiau tai tikrai neblizgutis, kažkoks rudas, metalinis, surūdijęs. Mane apima keistas jausmas: noras paimti, tikiu jame rasiu kažką, kas mane išgelbės ir parodys kaip surasti kelią į laisvę. Laisvė nuo teroro – taip jos troškau ir tiek pat bijojau.

Staiga tampa skaudu ir liūdna – kokia turi būti išvargusi siela, kad matyti išsigelbėjimą kažkokiame surūdijusiame daikte. Manyje trūksta paskutinis stiprybės siūlas ir rauda prasiveržia iš krūtinės su tokia audra, kad net krentu keliais ant ką tik atplaukusios bangos ir klykdama laibais pirštais puolu iš smėlio atkasinėti kyšančio daikto.

O ten... ten tik dėžutė… aprūdijusi dėžutė.

Atsisėdu, ant kranto, o bangos mane skalauja taip pat, kaip prieš tai tą dėžutę. Noriu, kad vanduo atgaivintų, išplautų mintis ir, kad jos liktų skaidrios – be pykčio ir be nuoskaudų. Noriu atidaryti dėžutę, bet tik su šviesiomis mintimis apie ateitį – naują šviesią ateitį. Priglaudžiu dėžutę prie krūtinės – šaltas metalas nupurto, bet neleidžiu sau jos atitraukti ir apie nieką negalvoju. Laukiu kol būsiu pasiruošusi.

Nežinau kiek laiko taip sėdžiu. O sielą užlieja keista ramybė. Praskrieja mintis, kad pats laikas atidaryti radinį. Bandau, tikrai bandau, tačiau surūdiję vyriai nepasiduoda. Turiu įdėti pastangų, kad praverti dangtį. Dar kartą, bandau ir dar kartą – vėl nepasiduoda. Pro ašaras piktai suklykiu. Pakratau tą dėžutę, netgi padaužau sau į koją – vis viena nepasiduoda. Dabar jau rimtai supykstu ir užsimojusi noriu sviesti atgal į jūrą, kai šalimais išgirstu balsą:

– Tai lengviausia.

Išsigąstu ir pašoku lyg styga. Nuo kelnių varva šaltas jūros vanduo. Bet ką pamatau manęs nenugąsdina, atvirkščiai pasijuntu rami – priešais stovi, ne kas kitas, o aš. Ji (aš) visai kitokia, gal kiek vyresnė, bet ne amžius svarbu, o tai kaip aš (tą kur stovi priešais) atrodo – be galo šviesi, laiminga, švytinti, kažkokia lengva. Į ją (ar save) žiūrint pasidaro taip ramu, kad net jaučiu kaip jūra nustoja ošti.

– Sveika, – ištiesia ranką, – aš tavo ateitis

– Hm, jau supratau, – nežinau ar sutinku su teiginiu ar tik apsimetu, kad supratau.

Ji (aš) lengvai šypteli ir papurto galvą. Tyli.

– O kas lengviausia? – klausiu.

Ji ir vėl šypteli:

– Lengviausia – nesistengti, o plaukti pasroviui. Atidaryti dėžutę – reikia pastangų, o tu pasiduodi. Savo dėžutę jau atidariau ir seniai. O tu pasistenk atidaryti savąją. Joje rasi išsigelbėjimą. O dabar, užsimerk.

Paklustu ir užsimerkiu.

Kai atsimerkiu, aplinkui nė dvasios, tik gerokai išaušęs rytas ir aš sėdinti ant pajūrio kranto – jūra atsitraukusi, mažiau banguoja, tai ir bangos manęs nebepasiekia.

„Matyt, buvau užmigusi.“

Pakeliu dėžutę prie kylančią saulę ir primerkusi viena akį ją pavartau. Šypteliu, kaip ta ana aš. Spusteliu dangtį, matyt, tiek tereikėjo - atsidaro. Pažvelgiu į vidų ir randu tai, ko taip ilgai ieškojau. Vėl užveriu, atsistoju ir sviedžiu seną aprūdijusį nieko nevertą daiktą į putojančias jūros bangas.

Nueinu pakrante ten, kur mano ateitis – šviesi, graži, be smurto, be pažeminimo, be skriaudų ir be ašarų.

………………………………..

– Tai kas buvo toje dėžutėje? – paklausė mano dešimtmetė dukra po dešimties metų.

– Nieko, – šyptelėjau.

– Nieko? – mergaitė šiek tiek nusivylė.

– Taip, mano mieloji, nieko. Tačiau, ją atidarydama supratau, kad galiu pasitikėti savimi, savo jėgomis. O pati dėžutė buvo bevertė, todėl ir išmečiau, atsikračiau praeito gyvenimo, nes žinojau, kad manęs laukia nuostabi ateitis, – paglosčiau baltapūkę dukros galvą.

Kad pradėti naują gyvenimą, kartais reikia tiek mažai – tiesiog išmesti seną, surūdijusią dėžutę.



! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).

Susiję įrašai

Rodyti viską

コメント


bottom of page