„Aš stiklinė“

Kuomet mokinausi Rašytojų akademijoje, viena iš namų darbų užduočių buvo pagal raktinius žodžius parašyti rašinį iš stiklinės pozicijos. Man šis rašinys buvo pats mieliausias iš visų namų darbų. Jis gimė lengvai, prisiminus savo mokyklos laikus, kuomet jaučiausi kitokia, nei visi kiti. Kodėl? Gal todėl, kad dėjau pagrindus ateičiai, nes dažniausiai tie, kurie yra kitokie nei kiti pasiekia daug daugiau, nei tie, kurie eina koja į koją su minia.



Pradėjau gyvenimą taip, kaip ir tūkstančiai kitų – buvau pagaminta iš klampaus, bet švaraus kvarcinio smėlio, sodos, klinčių ir iškaitinta aukštoje temperatūroje. Vėliau aš ir dar penkios kartu su manimi gimusios buvome supakuotos į raudonos spalvos pakuotę su užrašu „Andromeda“ ir laukėme eilės kol kas nors mus nupirks.

Pagaliau nupirko...

Pakėlė, drėbtelėjo į vežimėlį su prekėmis, kad mes net žagtelėjome vienu metu: „Dzin“. Jau tuomet supratau, kad šeimininkus turėsiu ne per geriausius.

– Kodėl man? – suniurnėjau sau, kuomet mus įmetė į automobilio bagažinę.

– Ach, – staiga išgirdau kažkieno dejavimą, kai automobilis užvažiavo ant nemažo akmens.

– Kas yra? – sušukau, norėdama sužinoti ar viskas gerai.

– Na, va vienos jau nebėra, – išgirdau kažkurios kitos sarkastiškai krizenimą. – Ta, šeimininkė tikra kalė, net vairuoti nemoka.

Kai parvykome namo, šeimininkė išėmė įpakavimą, atidariusi ir pamačiusi kas atsitiko, supyko:

– Kvailos, pigios ir niekam tikusios.

„Tu pati esi kvaila,“ – norėjau sušukti, bet išsigandau, kad nepavirsčiau šukėmis.

– Mama, mama, žiūrėk, – maža mergaitė bakstelėjo į mane pirštu, – šioji turi karpą.

„Čia taip apie mane?“ – nustebau.

Visos mano bendrakeleivės sužiuro į mane.

– Tu esi ne kaip visos, tu – brokuota, – pasišaipė viena iš jų ir visos pradėjo juoktis.

Aš žinojau, kad tai ne mano kaltė, kad gimiau ne tokia kaip visos, bet man vis viena pasidarė gėda, kad esu kitokia. Šeimininkės ranka nunešė mane prie palangės ir pastatė šalia raudono su vazono su kaktusu, sakydama, kad vėliau mane išmes.

Laikas bėgo kaip kalnais tekantis šaltinis. Matyt, šeimininkė mane užmiršo, o aš stovėjau net nekvėpuodama, kad tik manęs neišmestų. Kartas nuo karto išgirsdavau vienos ar kitos bendrakeleivės „ach“. Žinodavau – jau nebėra.

Kartą, prie manęs pastatė mano seną sarkastiškąją kaimynę.

– Na, kaip tu? – paklausiau.

– Kaip, kaip?.. Visi čia yra idiotai! Negalvok, kad gyvenu kaip pasakoje. Ko tik man neteko ragauti! Visai neseniai, gavau paskanauti avietinio limonado, pagardinto šaldyta braške.

– Ir? – nustebau jos nepatenkinta išvaizda.

– Kas ir? – užklykė ji, – tai patys greičiau išgėrė nei aš pajutau skonį. O sekantį rytą, pavaišino ledais su žemuogėmis, – dėstė toliau savo „vargus“.

– Tau pasisekė, – pasidžiaugiau už ją.

– Aha, būtent taip, – užvertusi akis, nusišaipė šioji. – Taip buvo tikras smagumas, tikra laimė, – sarkazmas trykšte tryško iš jos lūpų.

– Nesuprantu, kodėl tavyje taip verda pyktis, – nusistebėjau.

– Kodėl? – užkliko nesavu balsu ji. – Ogi todėl, kad manęs niekas neišplovė. Musė pajutusi avietės skonį, visą vakarą ropojo ir kuteno nosį. Ir kaipgi aš ją nuvysiu, jei rankų neturiu. Spoksojau lyg apuokas. Vargšės blakstienos taip sulipo, kad net akių užmerkti nebegalėjau, o dar vėliau ir balti arkliai nepradėjo vaidentis. Kas galėtų ištemti tokį kankinimą.

– Oooo! – nežinojau džiaugtis už ją ar gailėtis.

– Ir tai dar ne viskas.

– Ne? – jau pradėjau bijoti jos tolesnio pasakojimo.

– Aišku, kad ne, – dramatiškai atsidusi šioji. – Nepatikėsi, bet kuomet išpaikusi mergiotė valgė anuos žemuoginius ledus, tai tirpstančius lašus pasiūlė šuniui nulaižyti. Ar tau patiktų, jei didelis liežuvis su tūkstančiais čiulptukų praeitų tavo skruostu?

– Nežinau, – keik susigūžiau. – Net nežinau kaip jausti skonį, nes niekada nieko neragavau.

– Tai džiaukis, nes nemanau, kad tau patiktų, kai pajustum prarūgusį vandens skonį.

– Kaip tai? – išpūčiau akis.

– Ogi, taip. Visai neseniai, teko laimė pabūti vaza. Mažylė parsinešė ką tik pražydusių pienių ir pamerkė. Dvi savaites stovėjo! – suklykė. – Pienės pavirto pūkais, o vanduo – susmirdusiu, pažaliavusiu vėmalu.

– Apgailestauju, kad tau tiek vargo teko iškęsti. Tik... Tu esi sveika, o štai, kitos – jau seniai sumestos į konteinerį.

– Na, taip, tiesą sakai, – kiek apsiramino šioji. – O ką tu veikei?

– Man sunkiau, niekam aš nereikalinga. Vienatvė baisus dalykas. Mane pastatė ant palangės pajuokai – visi pakraipo galvą, nusijuokia ir nueina.

– Tai, kad tu su karpa, – isteriškai pradėjo juoktis ji. – Kam tu reikalinga tokia išsigimėlė?

Susigūžiau...

Supratau, kad be reikalo pasiguodžiau: nebūsiu suprasta, nes esu kitokia.

Staiga, pamačiau ties manimi ištiestą vyriškio ranką. Apsidžiaugiau… Pagaliau ir mane panaudos. Kaip norėčiau kokio saldaus ir gaivaus gėrimo ar šiltos arbatos...

– Oi, ne, – išgirdau savo šeimininkės balsą, – šioji – brokuota, pasiimk kitą.

– Cha, cha, – nusijuokė mano kaimynė, – o tu, išsigimėle, stovėk toliau.

Graudu... Vienos pakuotės sesės, o nesugebame būti artimos.

Staiga išgirstu tai ko bijojau.

– Ach, – mano kaimynės nebeliko.

– Dovanok, – sumurma nepatogiai pasijutęs vyriškis

– Niekis, – nuramina mano šeimininkė draugą, rinkdama šukes, – bet kokiu atveju reikia naujų.

– O kaip šioji? – parodė pirštu į mane.

– Ją taipogi reikia išmesti.

– Gali atiduoti man?

– Kam ji tau?

– Aš esu kolekcionierius. Šioji yra įdomi ir tiktų mano kolekcijai.

Ji tik patraukė pečiais ir mestelėjo:

– Be abejo, imk. Man jos tikrai nereikia.

Stipri vyriška ranka atsargiai paėmė mane ir įdėjo į dėžutę išklotą rožiniu satinu.

– Tu esi nebrokuota, tu – ypatinga, – sušnibždėjo jis.

Pasijutau lyg būčiau pavirtusi į gražiaisiais ornamentais išraižytą krištolinę taurę. Nors net ir nežinojau šampano skonio, bet savyje pajutau tą burbuliukų kutenimą, kuris nuvilnijo visu mano kūnu.

– Na, štai. Mes jau namie, – pastatęs mane į indaują, pasakė naujasis šeimininkas.

– Kokia tu nuostabi, – išgirdau.

Už manęs būriavosi gražus pulkelis tokių pat „brokuotų“.

Dabar esu kolekcijos pažiba, tikra žvaigždė, o buvau paprastos parduotuvės, prasto įpakavimo brokas.

Nereikia būti krištolu, kad būti ypatingu, pakanka turėti krištolinę širdį.


Ištrauka iš dar rašomo mano romano „Akimirkų istorijos“.


Pirkdami šios svetainės knygas, Jūs aukojate paramos ir labdaros fondui „Mamų unija“, kuris rūpinasi kiekvienu Lietuvos vaiku, susirgusiu onkologine liga
  • Facebook
  • YouTube
  • Instagram
logo mamu unija (1).jpg