.png)
Šeši pojūčiai perteikia žmogaus emocinę kelionę – nuo skausmo iki vilties. Kiekvienas pojūtis tampa praeities ir naujos pradžios metafora.
Matau tave stovintį prie skausmo ir nusivylimo tiršto rūko. Stovintį prie abejonių ir juodų minčių srauto. Matau tave susimąsčiusį ir žinantį, kad vis dar gali valdyti penkis savo pojūčius – MATYTI, KLAUSYTI, UŽUOSTI, SKANAUTI ir LYTĖTI. Matau tave, žinantį, kad privalai jais naudotis. Bet kažkas trukdo, kažkas vis dar painiojasi tavo kelyje. Kažkas, ko negali pamiršti, ko nenori išbraukti iš savo minčių. Kažkas, kas GAL lydės tave visą tavo likusį gyvenimą. Bet tik – GAL...
Jaučiu tavo nusivylimą, todėl bandau MATYTI tai, ką matai tu... Bandau matyti tolius, į kuriuos žvelgi, norėdamas sugrąžinti praeitį, bet suvokdamas, kad GAL viskas gali būti kitaip. GAL tu žvelgsi į šiuos tolius su šviesesne, daugiau spalvų ir ryškesne ateitimi. GAL šie toliai bus daug artimesni ir ne tokie vieniši, pripildyti ištikimybės ir pasitikėjimo jausmų.
Bandau KLAUSYTI melodijas, kurias kadaise tu klausydavai, kurios buvo visos tau vienodos ir visiškai beprasmės. Tačiau dabar girdi jas kitaip. Dabar girdi jų skambesį, jų begalinę prasmę. Dabar klausai ir girdi kiekvieną natą, kiekvieną įkvėpimą, ritmingą pabaigą. Girdi, nes tai tau sava ir kartu svetima, artima, bet nepasiekiama. GAL bandai išgirsti naujas melodijas, kurios taps tau naujos, tačiau GAL taps ir artimos.
... Stovi ir stebi bespalvius ūkanotus tolius, klausydamas senų, naujai skambančių melodijų...
Bandau UŽUOSTI baltų lelijų aštrų kvapą, kurį užuodi tu. Perbraukdamas pirštu žiedo išlinkimus, vis vartai sunkių prisiminimų knygą, norėdamas rasti akimirką, kuri primintų baltos lelijos istoriją. Lelijos, kuri buvo skirta ypatingam, mylimam žmogui, tačiau kuris jos neįvertino. Vartai storos knygos puslapius ir vis grįžti ten, kur lelijos žiedas nuvyto, kur liko tik pabirę žiedlapiai. O GAL bandai užuosti naujai kvepiančią bekvapę, taip pat baltą, bet savotiškai ypatingą gėlę.
... Neįžvelgiamų tolių rūke, lengvos melodijos apsuptyje, tu įkvepi aromatą, kuris tau primena brangų, bet neįvertintą kvapą...
Bandau pajusti SKONĮ, kurį jauti, lūpomis liesdamas šviežiai iškeptą pyragą, skanaudamas jo trupinius. Skonį, kuriuo norėjai dalintis amžinybę su tuo, kuo tikėjai, kurį mylėjai. Kuriam norėjai nešti pyragą kiekvieną rytą ir surinkti trupinius kiekvieną vakarą. Norėjai... Bet GAL kažkas norės tai atnešti tau, surinkti trupinius ir sušnibždėti: „Viskas bus gerai!“
... Atsikandęs pyrago supranti, kad jo skonis susimaišo su lelijų kvapu ir primena gerai pažįstamos melodijos skambesį tirštame neišsisklaidžiusiame tolių rūke...
Bandau LYTĖTI tai, ką tavo rankos liečia... Rankos, apglėbusios tavo panarintą galvą, bando rasti atsakymą užmerktų akių gelmėse. Rankos, perbraukusios per išvargusį nuo minčių veidą, bando nubraukti prisiminimus, kuriais nebegali pasidalinti su tuo, kas tavęs nesuprato. Rankos, suspaustos į kumščius, bando išmušti skausmą iš tavo sielos. GAL, tik GAL, kažkas bandys paliesti tavo rankas, kad galėtų tave paguosti, apraminti, sušildyti nuo vienatvės skausmo.
... Rankos, paėmusios kvapnų lelijos žiedą, sušvelnėja, nubraukia pyrago trupinius, pagarsina seniai pažįstamos melodijos ritmą ir neįžengiamuose toliuose išsklaido tirštą, sunkiai sklaidomą rūką...
Bandau surasti ŠEŠTĄJĮ POJŪTĮ, kurį norėčiau tau leisti pajusti, kad suprastum, jog šis pojūtis – tai iliuzija, kurią matome savo sielos gelmėse, jausmų erdvėje. Šis pojūtis nėra paaiškinamas, bet jis yra. Tai atsitiktinumas, kuris pasitaiko mūsų kelyje, nebūna suplanuotas, kurį už mus planuoja mūsų pasąmonė, verčianti VĖL tikėti.
... Tai pojūtis, kuriam nereikia matyti tamsių tolių, klausytis naujai skambančių melodijų, užuosti aštrių lelijų kvapo, skanauti šviežiai iškepto pyrago trupinių ar liesti rankomis nuleistos galvos smilkinių. Tai pojūtis, kuris pats ateina neįspėjęs ir be pasiruošimo. Tai pojūtis, kuris verčia daryti gerus darbus be jokio atlygio, be vilčių, tiesiog leidžiantis pajusti poreikį. GAL šį pojūtį pajusi tu, kai ateis laikas, kai nebevaikščiosi praeities keliais, kai nebelauksi ir kai suprasi, kad tu esi vertas laimės...
Tai ŠEŠTASIS POJŪTIS, kuris tiesiog yra...
! Norėdami komentuoti, turite prisijungti prie portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).
Comments